Editos Saltonaitės Stasiukaitienės laiškas

... reikėjo perversti savo prisiminimus. Ne, ne dokumentuose ar albumuose, o galvoje. Juk jau beveik keturiasdešimt metų praėjo nuo to laiko, kai man Balsių pagrindinėje mokykloje buvo įteiktas aštuonmečio mokslo baigimo pažymėjimas. 

(1984 -06-09)

Daug su manimi savo žiniomis besidalijusių mokytojų jau iškeliavę į amžinojo poilsio karalystę. Tai šviesaus atminimo klasės vadovė  A. Dominavičienė, rusų kalbos mokytojas  P. Skeiverys, mokytoja  R. Ožalienė.

Kiekvienas vaiko kelyje sutiktas suaugęs žmogus palieka savo spaudą mažoje širdelėje.... tik gal būdami vaikais, mes to nesuprantame.

Ar neįvertiname tinkamai...

Prisiminimų iš tų smagių ir nerūpestingų vaikystės mokyklinių metų daug. Keletu iš jų noriu pasidalinti.

Patikėkit, ir anais laikais mes išdykavom.

Šeštoje ar septintoje klasėje buities darbų pamokoje mes, klasės mergaitės, mokėmės gaminti. Su a. a. klasės auklėtoja kepėme tortą „Napoleoną“ ir vaišinome klasės berniukus.

  - Mes? Tortą? Pirmą kartą? - užpylėme klausimais klasės vadovę.

 - Svarbiausia – bandyti, ir pasiseks, - ramiu balsu motyvavo mus auklėtoja.

 Ir pasisekė! Kokia šeimininkė jaučiausi, kai mačiau, kad berniukai valgydami laižo pirštelius! Tikiu, kad tą patį jautė kiekviena klasiokė.

O šiandien turime ir tikrą konditerijos asę - klasiokę Linetą ❤. „Napoleono“ receptą turiu iki šiol. Ir kartais bandau vėl, ir vėl...

Už meilę žodžiui, eilėms, literatūrai esu dėkinga mokytojai A. Statkuvienei.

Labai patiko jos skleidžiamas raiškus, jausmingas žodis skaitant eiles ar prozą.  Meilę literatūrai saugau savo širdyje ir dabar....

Pamenu rytines mankštas prieš pamokas, ėjimus ratu koridoriuose pertraukų metu, draugovės liniuotes, šokius, naujamečius karnavalus....

Buvom vaikai. Išdykavom, mokėmės, juokėmės, lenktyniavom, darėm ir negerų dalykų....

Prisimenu, vykdavo mandagaus elgesio savaitė. Jos metu renkama mandagiausia klasė. Prizas tai klasei skiriamas. Dėl jo ir stengdavomės.

Berniukai atidarys duris mokytojai ar mergaitei. ,,Labas", ,,Ačiū", ,,Prašau"- tapdavo privalomais dalykais. Jokių prasivardžiavimų, muštynių. Vykdavo klasių žinių apie mandagų elgesį patikrinimas viktorinose.

Gal berniukai to ir nepamena, bet man, mergaitei, tos savaitės labai įsiminė. O dar tapome klase prizininke!

Dar prisimenu įvykį, kurį vadinu svajonės pagavimu. Prisimenu pionierių vadovą, fizikos mokytoją R. Pašakinską.   Jaunas mokytojas atėjo į kolektyvą. Mums, mergaitėms paaugliukėms,  buvo linksma. Gaudydavom kiekvieną žodį ar žvilgsnį.

Po renginio rajono centre grįždami autobuse kalbamės:

  - Ar mėgsti skaityti? Turi savo bibliotekėlę?  Ar čia, Balsių bibliotekoje imi skaitymui knygas? - klausia mokytojas.

 - Labai mėgstu. Labai! Namie knygų daug neturiu. Lankausi bibliotekoje, - atsakau. Ir įsidrąsinusi pridedu. – Taip, noriu turėti daug savo knygų!

 - O turi knygą, apie kurią svajoji? Nori perskaityti?

Net nemirktelėjusi atsakau:

 - ,,Trys muškietininkai"!!!!

- Gera knyga,- nuskamba santūrus atsakymas.

Toliau kalbamės apie klasę, mokslą ir mums aktualius dalykus, kol parvykstame į Balsius.

  Ir tik vėliau, jau turėdama rankose savo išsvajotus muškietininkus - kaip apdovanojimą už aktyvią visuomeninę veiklą – supratau, kodėl pokalbis pasisuko šia tema. Ir tik aš viena žinau, kaip tuksėjo mano širdis, gavus šias knygas!!! Ar galima ginčytis, kad svajonės nesipildo???!!

Iš atminties išplaukia teisinių žinių patikrinimo konkursas.

Mes su klase ir šauniais sirgaliais jame dalyvavome. 

Ruošė mokytojas K. Žvikas.

Mūsų sirgaliai turėjo pasiruošę gerų plakatų.

Eina atsakinėti konkurentų komandos lyderis. Perskaito užduotį.... O mūsų sirgaliai iškelia plakatą - "Gražus obuolys - tuščias vidurys". 

Stebiu, kaip sunkiai mano varžovas renka žodžius... jie stringa... jaučiamas sumišimas. Šioje dvikovoje pergalė mano!

 Štai kokia stipri palaikymo galia tam, kuris jaudinasi.

Vienas iš linksmesnių prisiminimų.

Būdavo tokia pamoka - žemės ūkio darbai. Mokytojas J. Tverijonas suorganizavo viktoriną. Buvome klasėje kelios komandos. Kova buvo apylygė, jei ne tos bulvių akutės!!!

 Klausimas buvo toks:

jei, sodinant bulves, tenka jas pjaustyti, kiek akučių turi būti bulvės skiltyje, kad ji išdygtų?

Ir ištrauk tu man  iš kažkur, kad trys - keturios...

Teisingas atsakymas - VIENA!

Čia mūsų komanda ir pralaimėjo.... bet dabar žinau, kiek tų akučių minimaliai turi būti!

O dabar pasidalinsiu iškrėsta išdaiga.... Jau ir mamai prieš rašydama papasakojau.

Susirinkome į pamoką. Matematika. Aštunta klasė.

Mokytojas A. Grigaliūnas.

Pavasaris.  Saulė.  Pertrauka... ir didelis noras iškrėsti kažką....

Bendru nutarimu priimtas sprendimas - padėti ant kėdės mokytojui kaktuso spyglių.

Numatomi įvykiai - atsisės, staiga šoks, o mes juoksimės.

Skambutis. Ateina mokytojas.

Žinome, kad pildys dienyną.

Kėdė, vilkta gobelenu, ,,blogio" nesimato. Patikrinom.

Pasisveikiname... ir... tos kelios sekundės, kol mokytojas atsisėda, prailgsta.... O kokia tyla klasėje!!!!  Tas sunkus jausmas, kai juokas tave plėšo iš vidaus, o juoktis negalima.

Mokytojas atsisėda!!!!

Ir.... nepašoka nuo dūrio!!!

Tik parašęs datą (pirmuosiuose suoluose sėdėjusių mokinių po pamokos teigimu) atsistoja ir nueina į klasės galą, davęs užduotį darbui lentoje...

Tai neplanuota!

Taip niekada nebūdavo! Sėdžiu paskutiniame suole. Nei juoktis, nei verkti...

Situacija nekontroliuojama...

Turėjome įtarimų, kad stovėdamas už visų mūsų mokytojas išsirinko spyglius. Ir kėdė buvo išnešta iš klasės...

Ech, tas laikas! Jis greitesnis už vėją. Tad saugokime prisiminimus. Su jais kartu atgimsta ir tų dienų emocijos. 

Taip gera ir linksma širdyje...

Visiems - mokytojams, tėvams, vaikams - noriu palinkėti -

savo širdyse ir dienose auginkite gerumą. Ir dalinkitės juo .... Dosniai ir su visais.

Pagarbiai, seniai užaugusi, bet vis dar išdykusi Edita Saltonaitė Stasiukaitienė