Astos Šimoliūnaitės-Jasiūnienės laiškas

Apie mano mokyklą...

     Kai su tėveliais atsikraustėm į Balsius ir apsigyvenom dar dažais kvepiančiame naujame name šalia mokyklos stadiono, tėvelis pajuokavo: „Astai net striukės pirkt nereiks, nes mokykla kieme!“. Bet 1970 metų rugsėjo 1-ąją teko kulniuoti visus 3 kilometrus  į Rimšonių kaime esančią pradinę mokyklą, kurioje susitikome daugelio aplinkinių kaimų vaikai - iš Petrašiūnų, Meilionių, Girbutkių, Pamūšio, Lašmenpamūšio, net Augustavo... Kitiems mano klasiokams žiemą net tekdavo apsigyventi mokyklos antrame aukšte esančiame internate (taip vadinome tą bendrabutį), nes žiemos buvo šaltos - prisnigdavo tiek, kad kelią pravažiavęs „Naujo ūkio“ kolūkio vikšrinis padarydavo tunelį, kuriuo mes - vaikai iš Balsių - kasryt eidavom į mokyklą, o atokesnių kaimų tas tunelis nepasiekdavo... Pirmosios mokytojos -  Sirusienė, Aperavičienė, Dominavičienė - mums buvo kaip antrosios mamos...

     Po trijų metų, mano dideliam džiaugsmui, mokytis perėjom į Balsių aštuonmetę, kuri iš tikrųjų buvo per 50 žingsnių nuo mano kiemo. Ryte, išgirdusi skambutį, išbėgdavau į mokyklą ir į klasę kartais spėdavau įbėgti kartu su mokytoja 😊. Aišku, būdavo ir taip, kad įbėgdavau jau po mokytojos. Tada tekdavo atsiprašyti. Taip kad kasdien tariama frazė: „Atsiprašau, Tamsta mokytoja, ar galiu sėst?“ buvo virtusi į neiššifruojamą tekstą, kurį išpyškindavau lėkdama į suolą be atsikvėpimo...

      Mokytojai, į kurių pamokas nepavėluosi, buvo keli (pagarba, sumišusi su šiokia tokia baime, neleido to daryti): rusų kalbos mokytojas Povilas Skeiverys, matematikos mokytojas Icikas Prišmantas, lietuvių kalbos mokytoja ir direktorė Angelė Statkuvienė. Na, o auklėtojos Marytės Vaitiekūnienės pamokas - istoriją ir geografiją - mėgau, tad vėluoti į jas irgi nesinorėjo... Klasėje mokėmės 25 vaikai, kasmet skaičius kito - buvo vaikų, paliktų antriems metams, buvo išėjusių į kitas mokyklas; baigėm aštuonias klases 23 ( jei gerai pamenu..).

        Mokytis man sekėsi, pamokų namie neruošdavau - užtekdavo atidžiai klausytis pamokų metu, o užduotus namų darbus spėdavau atlikti arba klasėje po pamokos, arba koridoriuje prieš pamoką... Vieną kartą mane, užgulusią palangę prie ruošiamų matematikos namų darbų, stipriai stumtelėjo pro šalį bėgęs klasiokas - galva išmušiau didžiulį koridoriaus langą. Tuo metu iš klasės išėjęs mokytojas Skeiverys tapo įvykio liudytoju - ir ne tik - jis spėjo mane nustumti nuo palangės, prieš dideliam lango stiklui sudūžtant ant jos... Tik po kurio laiko supratau, ko mokytojas taip pyko ir šaukė ant manęs ir ypač ant to klasioko - jį net pastatė į kampą koridoriuje, kur turėjo stovėti visą pertrauką...

Juk jei mokytojas būtų nespėjęs, gal šiandien aš ir nesidalinčiau prisiminimais...

         Mokytojas Skeiverys buvo griežtas, bet su mumis, mokiniais, mėgdavo pajuokauti - kartais sakydavo, kad dabar kvies prie lentos, ir „Drebėk, žemele!“, jei neatsakysim taip, kaip reikia. Ir koks galingas juoko šuoras nuošė klasėje, kai jis vietoj įprastos frazės ištarė: „Žemėk, drebele!“...

Arba kaip lengvai visi įsiminėm rusų kalbos asmenuotes - juk daug lengviau prisiminti „Imė Rimei Davė Vinių Tvorai Pataisyti“  negu nuobodžius Imenitelnyj, Roditelnyj, Datelnyj, Vinitelnyj, Tvoritelnyj, Pridložnyj...

          Bet pagrindinis akstinas eiti į mokyklą man buvo veikla per pertraukas ir po pamokų - žaidimai stadione, stalo teniso žaidimas koridoriuje, motociklo būrelis, o kur dar pentadieniais šokiai po pamokų, kada aštuntokai šokdindavo mus, ketvirtokes, ir mokindavo valso ar polkos... O Naujametiniams karnavalams pradėdavome ruoštis jau rugsėjo pabaigoj... Nes tas šurmulys, kada visiems tenka mokytis tekstą, vaidinti, dainuoti ar šokti, sukeldavo tokį džiaugsmingą šventės laukimą, kad, rodos, širdis iššoks iš krūtinės... 😊. Po Naujųjų metų būdavo atostogos, o po jų jau pradėdavom svajoti apie vasarą, kuri irgi būdavo užpildyta: sportinės varžybos, darbas kolūkyje ( buvo organizuojamos darbo ir poilsio stovyklos), kada nemažas būrys vaikų ravėdavom bulves ir burokus, grėbėm ir krovėm į žaginius šieną, kasdavom grūdus. Ir koks pasididžiavimas Rugsėjo 1-ąją, kada per šventę išvardina daugiausiai dienų per vasarą išdirbusius mokinius... Ir tas dviratis, kurį nusipirkau už savo uždirbtus per vasarą pinigus irgi iki šiol stovi atminty...

           O klasės draugai, su kuriais augom ir bendravom  diena iš dienos, rodos, liko draugai visam gyvenimui - nuo pat pirmos klasės iki brandos atestato įteikimo kartu mokėmės su Gražina Daraškevičiūte, Nijole Rančyte, Vitalija Garšvaite, Ramučiu Bučniu, Zenonu Velykiu. Geriausios draugės buvome ir su Laima Čemolonskyte, Jūrate Žandaraite, Vilma Šukyte. Klasiokais kurį laiką buvome ir su Egidijumi Skeiveriu, Jonu Venslausku, Vytautu Narvydu, Gintautu Leonaičiu, Algiu Kuču, Zina ...Ir kaip gaila, kad kai kurių klasiokų vardai ir pavardės iš atminties išsitrynė, nors veidai ir pokštai dar dažnai šmėžuoja sapnuose...

            Rašydama šiuos prisiminimus, neieškojau rašytinių šaltinių, nekilnojau nuotraukų, tiesiog pabandžiau  surašyti tai, kas pirmiausia atėjo į galvą, kai gavau laišką iš Balsių... Gali būti, kad suklydau ir netiksliai surašiau pavardes - dėl to atsiprašau, gal neišskyriau ir labai svarbių įvykių, vykusių tuo metu, kai mokiausi - 1973-1978 metais, - bet jausmas, kuris apima pagalvojus apie Balsių mokyklą - šviesus, džiaugsmingas graudulys... Šviesus ir džiaugsmingas - nes tai buvo laimingos mano vaikystės ir beprasidedančios jaunystės metai, o graudulys - nes šiandien suprantu, kaip greitai bėga Gyvenimas...

Asta Šimoliūnaitė-Jasiūnienė

         2022-05-07,

Pamūšis, Pakruojo rajonas