Agnės Garbštaitės-Kasperavičienės laiškas

Balsių mokyklą, turbūt, prisimenu kasdien... Ją lankiau nuo pirmos iki dešimtos klasės. Kadangi turėjau „progą“ lankyti dvi mokyklas, išėjusi į kitą pasijutau, kaip išlipusi iš šiltutės vonios ir įšokusi į žiemos ledu aptrauktą eketę.

 Atrodo, kaip tik vakar buvo mano pirmoji Rugsėjo 1-oji, kai fotosesijos metu uždėjusi  koją ant mokyklos kiemo akmens nuslydau ir fotografas pagavo kadrą -  mane krentančią. Iš pradinių klasių prisimenu diktantą su daug klaidų, pirmos auklėtojos Aldonos Galvosienės meistriškai valdomą akordeoną ir visų klasiokų mėgiamą žaidimą kvadratą. Įdomu, jį dar žaidžia Balsių mokyklos pradinukai?.. Dar labai gerai prisimenu, kaip ketvirtoje klasėje į anglų kalbos pamoką ėjau su „špargalke“ ir mokytoja Virginija Tumėnienė mane pačiupo nusirašinėjančią, po pamokos mokytoja man labai gražiai paaiškino, kodėl taip elgtis negalima, manau, nuo tada supratau, kad geriau riebus penketas, nei susukčiautas dešimtukas...

Penktoje klasėje džiugino klasių rotacija ir galimybė rinktis pačiam, kur sėsti – arčiau ar toliau nuo  mokytojo. Labai puikiai pamenu, kad visus klasiokus devintokai ir dešimtokai gąsdino už lakstymą koridoriuje vesiantys pas pavaduotoją Sigitą Klovą. Dauguma klasiokų labiausiai mėgo Raimondo Tumėno gamtos ir chemijos pamokas. Visi eidavome be streso ir neparuošę namų darbų, jausdavomės kaip studentai, nes būdavome tikri, kad mokysimės naują temą ir į senas nesigręžiosime, o mokytojas pasakos kažką labai įdomaus, bet atėjus kontroliniams mūsų ylos išlįsdavo iš maišo. O tada mokytojas be gailesčio į dienyną pyškindavo pažymius, kokių nusipelnėme: nuo 1 iki 10. Taip pat mokytojas parodė didelį stebuklą ir išmokė uždegti ugnį be degtukų, su sieros rūgštimi ir kitais junginiais.

Fizikos mokytojos Dainos Dzvinkienės kabinete mano du klasiokai labai mėgo išgauti žaibą aparate, kuris vis stovėdavo ant stalo prieš klasę ir laukdavo iššūkių per pertraukas. Auklėtoja Vida Vasilevičiūtė išmokė labai gerai Pitagoro teoremą: „stataus trikampio statinių kvadratų suma yra lygi įžambinės kvadratui“. O mano ir didžiosios daugumos klasiokų nelaukiamos pamokos buvo pas lietuvių kalbos mokytoją Reginą Stonkuvienę, pas kurią nebūdavo galima vartoti žodžių: pamiršau, nepadariau ir nežinau. Iš visų pamokų išeidavome gerokai paauklėti, jei ne vienas, tai kitas, jei nei tas, nei tas, tada visi... Bet neblogai išmokė gramatikos, rašybos taisyklių. Po 10 metų mokytojai papasakojau apie savo ir kitų klasiokų baimes eiti į lietuvių kalbos pamokas, mokytoja smagiai nusikvatojo ir pasakė:

-Na ir gerai, kad bijojote, nors kažką išmokote!

Labai patikdavo vasaros stovyklos su mokytoja Dalia Uržaite. Ko tik ten  nenutikdavo! Šauniausi metai buvo devintoje ir dešimtoje klasėje, gal dėl to, kad jautėmės stipri komanda, nes 2 metus iš eilės laimėjome ,,Šauniausios klasės“ konkursą. 

Labai nuoširdžiai AČIŪ visiems Balsių mokyklos mokytojams už savo indėlį į mane, AČIŪ  buvusiai direktorei Jadvygai Šliurpienei už nuolat puoselėjamą ir jaukią mokyklą!

Su pagarba,

buvusi mokinė

Agnė Garbštaitė-Kasperavičienė